kumpis ir rugiai



Bukowskis ilgą laiką mano akiratyje buvo kaip pošlo ir keiksmažodžiuose paskendusio stiliaus sinonimas ir kaip tik dėl to vis prisibijojau kiek jį skaityti, nes retai kada man toks stilius patinka ir retai kada jis nebūna pritemptas ir tiesiog vimdantis. Galiausiai teko suimti save į rankas, įsirašyti šitą naują pažintį į 2020 metų iššūkį ir štai aš įveikiau ‘Arklienos kumpį’. 

Tai mano susidarytas įspūdis, koks gi tas Bukowskio stilius, nebuvo toli nuo tiesos, o ir kalbėti apie jį nelabai yra ką, tik kad man visgi ne itin jis patinka, nors šį kartą jis ir buvo natūralus ir savaime suprantamas. O ir autorius labai gerai jį įvaldęs, pradžioje buvo šiokia tokia atgaiva tas staigus ir tiesmukas stilius, nors galiausiai ir pabodo. Žodžiu, suprantu, kodėl skaitytojai jį garbina, nors pati ir negebu iki galo to įvertinti. 

Kas liečia istoriją, kiek jos ten buvo, tai likau gana abejinga. Mane visada paveikia disfunkciniai šeimos santykiai ir patyčios mokykloje, tai ir šis kartas buvo ne išimtis, ta dalis kartu su Depresijos vaizdais, buvo įdomiausia ir puikiausiai parašyta. Tačiau lendant gilyn į Henrio Činaskio brendimo metus su muštynėmis, nesibaigiančiais futbolo aprašymais ir neišsenkamu beprasmybės tvaiku, nors ir puikiai vietomis sužaidžia sarkazmas, nors ir supranti vienus ar kitus jo pasirinkimus bei pasaulėžiūrą, radau ne kažin ką. Spėju, kad esu ta 25erių savo gyvenimą baigusi, nuobodžioj ofiso kasdienybėj ilstanti šiuolaikinio pasaulio auka, kurios negali pakęsti BukowČinaskis, ir nesugebėjau įžvelgti visoje toje satyroje ir išgyvenimuose savęs ar bent kažkiek labiau artimų vertybių. Ir nors įdomu su tokiu pasauliu susipažinti - žavėtis tokiu tekstu gana sunku. 

Autorius yra įdomi asmenybė, bent jau tokį įspūdį sudaro vikipedija ir faktas kad turbūt pusė kūrybos sukasi apie jo paties išgyvenimus įvilktus į alter ego rūbą, jo kūryba nors per daug man ir neimponuoja, žavi savo savitumu ir gaivumu. 

Komentarų nėra :

Rašyti komentarą